Plačiau apie šokoladą

Pats šokoladas, kol tapo daugelio pamėgtu skanėstu, nukeliavo ilgą, įvairių permainų ir nuotykių kupiną kelią.  Prieš pavirsdamas delikatesu – tarnavo vietoje pinigų. Prieš tapdamas saldėsiu – jis buvo kartus gėrimas. Prieš tapdamas maisto produktu – jis buvo vaistas. Jo istorija siekia tūkstantmečius, jis sujungia mūsų ir senovės indėnų civilizacijas, jis nutiesia tiltą tarp skirtingų žemynų ir – tarp žmonių širdžių.

 

 

Pirmieji, maždaug 1000 m. p.m.e., kakavos vaisius įvertino Centrinės Amerikos indėnai – olmekai.  Vėliau kakavą pradėjo kultivuoti ir gausiai vartoti majai bei actekai. Iš kakavos pupelių būdavo gaminamas aštrus, rūgštus gėrimas, paruošiamas pagal įvairius receptus. Majų bei actekų legendos bylojo, kad kakavos sėklos papuolė į žemę iš Rojaus, iš Saulės vaikų. Indėnai manė, kad iš kakavmedžio sklinda išmintis ir jėga, tad ir kakavos gėrimas buvo laikomas išminties, jėgos ir padidintos seksualinės potencijos šaltiniu. Šokoladas buvo prabanga ir šventas gėrimas ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Kakavos pupelės buvo labai vertinamos, jos tapo savotiškais pinigais.

 

Šokolado pavadinimo kilmė taip pat neatsiejama nuo mistikos ir legendų, kurios byloja, jog kakavos medį savo vardu pavadino gyvačių dievas Kecalkoatlis. Iš “cacaua” – kakavos medžio – atsirado gėrimo pavadinimas: majai šokoladinį gėrimą vadino „xocolatl“, o actekai – „cacahuatl“.  Todėl ne veltui šokoladą ir mes dažnai pavadiname „dieviškai skaniu“. Botanikas Karlas Linėjus, pats mėgęs šokoladinį gėrimą, pripažino jo dievišką kilmę ir pavadino kakavos medį Theobroma cacao – dievų maistu.

 

Savo kelionę į Europą šokoladas pradėjo su ispanų keliautoju, actekų užkariautoju Kortesu. Jis, pamėgęs actekų „dieviškąjį maistą“, kaip ypatingą brangenybę, prilygusią auksui ir brangakmeniams, į Ispaniją atgabeno tris skrynias kakavos pupelių. Pradžioje šokolado gėrimas buvo prieinamas tik aukštuomenei ir dvasiškiams, tik XVII a. kakava tapo prieinama plačiosios masėms. Tuo metu šokoladas buvo vertinamas ir kaip vaistas nuo visų ligų. Iki XIX a. vidurio šokoladas buvo vartojamas kaip gėrimas, tačiau atradus kakavos sviesto išgavimo metodą, atėjo „kietojo šokolado“ era ir prasidėjo pergalingas šokolado žygis per pasaulį.  

 

 

Šis mistika dvelkiantis pasaulio užkariautojas be galo mėgiamas ir vertinamas iki dabar.  Daugelis mūsų šokoladą laiko delikatesu ir skanėstu, tačiau vis dažniau prisimenamos ir jo naudingosios ypatybės. Vaistines šokolado savybes patvirtina ir naujausi moksliniai atradimai. „Journal of Internal Medicine“ žurnale paskelbtoje tyrimo ataskaitoje teigiama, jog valgant šokoladą du ar tris kartus per savaitę, mirštamumas nuo širdies ligų mažesnis 66 procentais, o jei šokolado vartojama rečiau, tai ir tokia rizika krenta mažiau.

 

Šokolade yra tokių naudingų medžiagų kaip antioksidantai, kurie saugo ląsteles ir juose esančią genetinę informaciją nuo chemiškai aktyvių laisvųjų radikalų, teobrominas, kuris kelia nuotaiką, pagerina kraujotaką, šlapimo išsiskyrimą, raumenų pajėgumą, sustiprina galvos smegenų žievinių centrų veiklą. Šokolade esantys angliavandeniai skatina nuotaiką gerinančios medžiagos – serotonino gamybą smegenyse. Net šokolado aromatas padidina daugelio žmonių imunoglobulino A sekreciją, o ši medžiaga saugo nuo mikrobų ir virusų.